Regeneracinėje žemdirbystėje (angl. k. “Regenerative agriculture“) siekiama:
1. Ūkininkaujant būtinai atsižvelgti į vietos ypatybes.
Siekiant pereiti prie regeneracinės žemdirbystės pirmiausiai reikia gerai suprasti individualaus ūkio kontekstą ir ūkininkauti atsižvelgiant į jį. Nerasime dviejų vienodų ūkių, visur aptiksime akivaizdžių ir subtilesnių skirtumų. Gali skirtis: geo-klimatinės sąlygos, dirvožemio tipas, gyvulių ar pasėlių rūšys, ūkininko įgūdžiai, ūkininkavimo tikslai, ekonominės ypatybės, kt. Kiekvieno ūkio ir geo-klimatinės vietovės atveju turėtų būti taikomas individualizuotas scenarijus, kaip ūkininkauti išvien su gamta, o ne ją pažeidžiant.
2. Mažinti dirvožemio suardymą.
Dirvožemio atstatymas ir gerinimas – kertinis regeneracinės žemdirbystės pamatas. Ūkininkaujant pagal regeneracinės žemdirbystės principus dirvožemio sąlygos turi tik gerėti. Eikvodami, alindami dirvožemį – skolinamės iš ateities kartų.
Įprastame žemės ūkyje dirvožemis patiria mechaninį, cheminį ir biologinį pažeidimą. Regeneracinėje žemdirbystėje siekiama mažinti dirvožemio mechaninį apdirbimą, mažinti sintetinių trąšų ir pesticidų naudojimą galiausiai jų atsisakant, ir puoselėti dirvožemio mikrobiotą.
-Dažnas mechaninis žemės dirbimas naikina dirvožemio biotą, suardo ekologinį dirvožemio vientisumą, natūralią struktūrą ir maisto medžiagų bei vandens apykaitą.
-Cheminis pažeidimas dėl sintetinių trąšų ir pesticidų naudojimo naikina dirvožemio gyvybės formas, grybinius mikroorganizmus, suardo ryšius (simbiozę) tarp augalų ir grybų, o tai nulemia maisto medžiagų apykaitos dirvožemyje pablogėjimą, sumažina maisto medžiagų prieinamumą. Tai reiškia prastas sąlygas augalų augimui.
-Dirvožemio mikrobiota nukenčia, kai dirvožemyje nepaliekama augalų šaknų ar augalinių atliekų, auginamos monokultūros.
3. Puoselėti rūšių įvairovę.
Gamtoje nebūna monokultūrų. Vienos rūšies įsivyravimas yra labai retas ir laikinas reiškinys. Siekiant sukurti geras dirvožemio sąlygas ir stabilias agro-ekosistemas reikalinga augalų įvairovė. Biologinė įvairovė didina ekosistemų stabilumą ir atsparumą biotiniams ir abiotiniams veiksniams. Augalų įvairovė agro-ekosistemoje padidina biomasės produkciją, sumažinai piktžolių, ligų ir kenkėjų poveikį, pagerina maisto medžiagų apykaitą dirvožemyje. Keli būdai kaip integruoti augalų įvairovę žemės ūkio sistemoje: polikultūra, augalai kompanionai, naudingų augalų juostos. Jeigu nepavyksta integruoti augalų įvairovės “erdvėje” galima tai padaryti “laike” įvairinant sėjomainą, įtraukiant tarpinius pasėlius ir didinant jų įvairovę.
4. Apsaugoti dirvos paviršių.
Dirvožemio paviršiuje visuomet turi būti augalinių atliekų ar augti augalai. Tai didina drėgmės sulaikymą dirvožemyje, palaiko optimalią dirvos temperatūrą, mažina dirvos suplūkimą dėl lietaus, gerina vandens infiltraciją ir mažina dirvos eroziją, pristabdo nepageidaujamų augalų augimą, sukuria buveines skaidytojams. Siekiant palaikyti nuolatinę dirvožemio dangą, ūkininkai turi apgalvoti tarpinių pasėlių naudojimą ir sėjomainos schemas, atsižvelgiant į vietos dirvožemio mikrobiotos ypatybes ir augalinių atliekų anglies ir azoto santykį.
5. Nuolatos palaikyti augalinę dangą, kad dirvožemyje būtų gyvų augalų šaknų.
Tai būtina efektyviai maisto medžiagų apykaitai dirvožemyje. Gyvos augalų šaknys išskiria eksudatus – organines molekules (pvz., cukrų), kuriomis pamaitina dirvožemio mikrobiotą – grybus ir bakterijas ir už tai mainais gauna mineralų ar kitų medžiagų. Mikroorganizmai negavę „maisto“ iš augalų ima skaidyti dirvožemio organines molekules (humusą), kas blogina dirvožemio sąlygas. Taigi, daugiau gyvų augalų dirvožemyje suteikia daugiau maisto mikroorganizmams, ko pasekoje daugiau maisto medžiagų tampa prieinama augalams ir vyksta geresnė maisto medžiagų apykaita. Augimo sezono pabaigoje laukuose gyvuojantys augalai (tarpiniai pasėliai arba savaiminiai augalai) absorbuoja maisto medžiagas kitam augimo sezonui, jų šaknys padeda išlaikyti dirvos struktūrą ir apsaugo ją nuo erozijos.
6. Integruoti laukinius gyvūnus, naminius gyvulius.
Gamtinės ekosistemos evoliucionavo kartu su gyvūnais. Žemės ūkio sistemos nėra atsietos nuo gamtinės aplinkos. Laukiniai gyvūnai (vabzdžiai, paukščiai, kt.) teikia mums ekosistemines paslaugas, atlieka svarbų augalų apdulkinimo, kenkėjų kontrolės, maisto medžiagų transportavimo, mikrobiologinio praturtinimo, dirvos struktūrizavimo vaidmenį VISIŠKAI NEMOKAMAI. Mums tereikia jiems netrukdyti/ suteikti galimybe pasireikšti, palaikyti ir sukurti buveines.
Atsakingai ganomi naminiai gyvuliai paskleidžia organines medžiagas, pagerina maisto medžiagų apykaitą ir stimuliuoja pievų augimą. Nors į kai kurias žemės ūkio sistemas gali būti sunku integruoti naminius gyvulius, bet jų tinkamo integravimo privalumai nustelbia iššūkius. Pvz., gyvuliai gali būti ganomi tam tikrame sėjomainos etape.
Daugiau informacijos apie regeneracinę žemdirbystę:
https://ceresrural.co.uk/six-principles-of-regenerative-agriculture-explained/
https://agricaptureco2.eu/the-six-principles-of-regenerative-farming-why-are-they-important/